Justinas Marcinkevičius

"Grybų karas"

Ei, tai vija, pinavija Visą dieną grybais lyja

Visą dieną nuo pat ryto Grybai krito, krito, krito…

Kai lietus nustojo lijęs, pražydėjo pinavijos

O miške išdygo grybų –

Šimtas trisdešimt sodybų.

Šitų grybų pulkaunykas

Buvo storas baravykas.

Jis ūsus po beržu raitė

Ir grybus nuo kelmo skaitė.

O kad skaičiaus nepamirštų, Tai skaičiuodavo ant pirštų.

Jo žmona – riebi paliepė – Savo vyrui kartą liepė:

– Nors tave ir žmonės giria, Bet esi netikęs, vyre!

Viso miško grybų gėdai – Kaip tu savo žmoną rėdai?

Štai šį rytą dvi ruduokės Iš manęs po krūmu juokės:

“Pažiūrėkit, koks sijonas – Nei jis baltas, nei raudonas.

Skrybėlaitė nemadinga…” Ach, kokia aš nelaiminga!

Koks tu grybų pulkaunykas, Jei per dieną riogsai dykas?

Eik, sakau, greičiau į karą Ir parnešk man šilko skarą…

Baravykas kad supyko, O supykęs – kad suriko!

Trenkė kumštimi į pušį: – Grybai, eisime į mūšį!

Ką sutiksim – tą užpulsim. Ką pagausim – tą prikulsim.

Sušnarėjo aukštos pušys – Tai bus mūšis! Tai bus mūšis!

Ką jis daro?

Aš visai nenoriu karo.

Man ir taip supuvo kotas.

O, be to, esu pilvotas.

Kaip aš diržą apsijuosiu? Kaip aš eisiu? Kaip dainuosiu?..

O paliegėlis bobausis

Šitaip tarė pasiklausęs:

– Aš girdėjau, kaip paliepė

Vyrui eti į karą liepė.

Eik, ji sako, mano vyre, Ir užimki visą girią.

Būsiu girios karalienė Aš, – ponia Baravykienė. Baravykas ir paklausė…

– Ką tu čia plepi, bobausi? Koks tu vyras… Pašlemėkas!

Nors mane žmona ir bara, Aš vis tiek einu į karą.

– Ir gerai darai, kazlėke!

– Išsirovęs storą pušį, Aš taip pat einu į mūšį.