Kitą kartą, gyveno kaime mažytė mergaitė.

Tokia graži, kad gražesnės pasaulyje nerasi.

Mylėjo ją mamytė, mylėjo ją ir senelė.

Geroji senelė pasiūdino mergaitei raudoną kepuraitę,

kuri jai taip tiko, jog visi ėmė ją vadinti Raudonkepuraite.

Kartą iškepė mama pyrago ir tarė jai:

- Nueik senelės aplankyti, pasžiūrėti kaip ji begyvena.

Girdėjau, serga.

Nunešk jai bandutę pyrago ir puodynėlę sviesto.

Raudonkepuraitė tuoj susiruošė ir išėjo pas senelę į kaimą.

Eidama per mišką, sutiko vilką pilką.

Jis labai norėjo suėsti Raudonkepuraitę, bet nerdįso.

Mat netoliese dirbo medkirčiai.

Tada jis paklausė mergaitę, kur ji einanti.

Mergytė, vargšė, nežinojo kaip pavojinga stoviniuoti miške ir klausytis ką vilkas kalba.

Todėl atsakė:

- Einu senelės aplankyti. Nešu jai bandutę pyrago ir puodynėlę sviesto, kur mama davė.

- Ar toli gyvena tavo senelė? - paklausė Vilkas.

- O taip!, - atsakė Raudonkepuraitė.

Gyvena už ano malūno. Va tenai, trobelė matyti.

- Puiku, - tarė vilkas.

Ir aš noriu aplankyti tavo senelę.

Aš eisiu šituo keliu, o tu eik anuo.

Pažiūrėsime katras greičiau nueisime.

Vilkas galvotrūkčiai s nudūmė pačiu tiesiausiu keliu,

o mergaitė nuėjo toliausiu.

Riešutaudama, gaudydama drugelius ir skindama gėlytes.

Neilgai trukus, vilkas jau buvo prie senelės trobos.

Jis pasibeldė.

- Kas ten? - paklausė senelė.

- Čia aš, jūsų dukraitė Raudonkepuraitė, -

atsiliepė vilkas, pakeitęs balsą.

Atnešiau jums pyrago ir puodynėlę sviesto, kur mama davė.

Geroji senelė sirgo ir gulėjo lovoje.

Ji tik šūktelėjo: - Patrauk virvelę. Durys ir atsidarys.

Vilkas patraukė virvelę, durys atsidarė.

Tada jis puolė ir iškart prarijo senelę.

Paskui uždarė duris, užsidėjo senelės kepuraitę,

atsigulė į jos lovą ir ėmė laukti Raudonkepuraitės.