Pasaulis pasikeis, kai pasikeis žmogus

Lapkričio 3-5 dienomis Vilniuje įvyks pasaulinis kabalos kongresas „Iš chaoso į harmoniją”, kurio dalyviai suvažiuos iš daugiau nei 30 įvairių pasaulio šalių. Renginyje paskaitas skaitys ir praktinius seminarus ves vienas žinomiausių šių laikų kabalos tyrinėtojų dr. Michaelis Laitmanas – filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, daugiau nei 40-ies knygų, kuriose išsamiai komentuojami iš esmės visi autentiški kabalistiniai šaltiniai, autorius. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyręs šios senosios išminties studijoms, dr. M.Laitmanas faktiškai atnaujino tradicinį požiūrį į kabalą, pristatydamas ją kaip žinojimą, prieinamą ir naudingą visai žmonijai.

– Profesoriau, kaip jūs apibūdintumėte situaciją, kurioje yra žmonija šiandien, ir kokie galimi vystymosi scenarijai?

– Nereikia būti pranašu, kad apibūdintum mūsų būseną kaip keliančią nerimą. Esame užspausti į kampą, patys save čia ir atvedėme. Mūsų egoizmas, mus valdanti ir judinanti vidinė jėga, skatina mus tolti vienus nuo kitų, prieštarauti vieni kitiems, neleidžia mums palaikyti gerų santykių.

Mes it kiemo berniūkščiai kovojame: taip elgiasi politikai, šalių vadovai, tad ko gi tikėtis iš masių. Žmonijos padėtis itin sudėtinga ir pavojinga. Kita vertus, egzistuoja galimybė to išvengti, jei imsime teisingai suprasti savo egoistinę prigimtį, kuri ir kelia tokius siaubingus susidūrimus. Jeigu įstengsime pakilti virš šios prigimties, kitaip tariant, nepaisydami jos pasitelksime protą, tinkamai sąveikausime tarpusavyje, imsime klestėti, pasieksime laimę, ramybę ir, galiausiai, išvalysime Žemę nuo šiukšlių, išsigelbėsime nuo visų ekologinių ir visuomeninių problemų, bėdų su vaikais, narkotikais, depresija ir t. t. Nuo visko, ko pridarėme per paskutiniuosius dešimtmečius – visa tai dar galima ištaisyti.

– Lietuva tikriausiai vėluoja, nes savižudybių skaičius (pagal gyventojų skaičių) – didžiausias Europoje? O dar liūdniau, kad žudosi jauni žmonės.

– Taip. Ir tai matyti ne tik Baltijos šalyse. Šiaurinėse šalyse, Skandinavijoje – taip pat. Tai savaime suprantama, nes šios šalys su jų išvystytomis valstybinėmis, socialinėmis struktūromis turėtų suprasti žmonijos taisymo metodiką ir kuo greičiau pakilti į kitą lygmenį. Juk gamta įpareigoja mums pasiekti kitą raidos etapą, kai tapsime vieninga žmonija.

– Ir vis dėlto tėvai, kurie su tuo susiduria, klausia, ar tai jų klaida, ar tai susiję su procesais, vykstančiais visuomenėje?

– Tai procesas, kuris nevalingai vyksta žmonijai vystantis, ir nieko čia nepadarysi. Gamta taip ir varys mus pirmyn per kančias, kol suprasime, kad būtina tinkama tarpusavio sąveika, keičiant pačią žmogaus prigimtį, kad taptume panašūs į mus supančią ir valdančią Gamtą. Kai atitiksime Gamtą, tuomet šiuose tarpusavio santykiuose pasieksime harmoniją. Tada viskas nurims, įgis pusiausvyrą.

– Paprastai žmogus svarsto, aš vienas ar su keliais bendraminčiais nieko neįstengsiu padaryti. Ar tai tiesa? Ar vienas žmogus arba nedidelė grupė gali ką nors pakeisti?

– Tai įmanoma, bet vis dėlto problemiška. Kai didžiulis būrys ugdytojų, pasitelkę šiuolaikinės žiniasklaidos priemones (televiziją, radiją ir svarbiausia internetą) ima ugdyti visuomenę, kai šioji tai priima kaip priesaką, jog privalo pasikeisti, pagerinti savo vidinius tarpusavio santykius, viskas atrodo kitaip. Tad darbe, namuose, mokykloje, kad ir kur žmogus būtų, turėtų išklausyti ir teorinį, ir praktinį kursą, aiškinantį, kaip tinkamai sąveikauti tarpusavyje. Žmonės pajaustų, kaip visuomenė keičiasi, atsirastų naujų visuomeninių, kultūrinių, gamybinių jėgų, ir visi išvystų to naudą. Nemanau, kad mažame kolektyve pavyks, juk jis egzistuoja didesnio kolektyvo viduje. O jeigu iškeltume žmogaus ugdymą kaip valstybinę arba tautinę užduotį, tada tauta tai priimtų visai kitaip.

– Šiandien žmonėms aktualios temos visiškai kitokios. Pusę gyvenimo vaikomasi vienų vertybių (pinigų, turtų, šlovės), o paskui prisimenama, kad kažkas ne taip, jei apskritai prisimenama... Kokia yra tikroji žmogaus gyvenimo vertybė?

– Žmogus neturėtų švaistyti savo gyvenimo. Jis gali per šį gyvenimą atskleisti, pakilti į kitą savo egzistavimo pakopą – taip, kad jo mirtis, jo laikinas kūnas netrukdytų jam egzistuoti toliau. Kitaip tariant, dar iki kūnui mirštant žmogus gali atskleisti visiškai kitą egzistencijos lygmenį. Kiekvienas gali to pasiekti, ir aš manau, kad būtent to turėtume mokytis patys. Turime išsiveržti iš tų rėmų, kuriuose dabar gyvename, iš tų mūsų gyvūninio kūno apribojimų, nes jis vis tiek numirs. Turime atskleisti savyje vidinį mūsų kūną, vadinamą siela. Tad mums nereikia švaistyti savo gyvenimo, mes tiesiog galime nuolatos dirbti ir artėti prie tokios būsenos.

– Kaip vis dėlto į kasdienybę panirusiam žmogui rasti vidinių jėgų siekti šių tikrųjų vertybių?

– Tai pamažu vykstantis procesas, kai įsisąmoniname tai, ką darome šiame pasaulyje: kiek esame jame įklimpę, kiek esame savo egoizmo vergai. Egoizmo, kuris mus žlugdo, kol nepražudys visiškai. Taip ir mirštame po savęs nieko nepalikę, ir mūsų vaikai kankinasi kaip mes, jei ne daugiau.

Jeigu iš tikrųjų trokštame naudos, gerovės, laimės ir sau, ir vaikams, ir visiems aplinkiniams, turime pasiekti tobulą gyvenimą, o jį galima atskleisti šiandien, čia ir dabar. Tuomet ir šį gyvenimą pragyvensime tinkamai, mėgaudamiesi juo kas akimirką, iš anksto džiaugdamiesi ta būtimi. Viskas priešais mus.

– Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitur, yra žmonių, kurie neieško vertybių ir paskendę kasdienybėje įninka į narkotikus, alkoholizmą. Lengva kaltinti, moralizuoti, bet kaip, iš tikrųjų, padėti tokiems žmonėms?

– Tai ne tik lietuvių problema, visame pasaulyje taip. Be to, mastai auga, ir pasaulis liaujasi tam priešinęsis. Marihuana įteisinta daugelyje valstybių. Net jei aptinkama ten, kur draudžiama, su tuo taikstomasi. Praktiškai nieko nepadarysi, nes šiandien tiek daug visokiausių narkotinių medžiagų, ir jos rinkoje pakankamai pigios.

Manau, kad draudimas nieko neduoda. Jeigu ugdysime žmogų ir vietoj apgaulingo nusiraminimo suteiksime jam tikrą, kurį supanti visuomenė palaikys, kuomet priešais save atskleis naujus pasaulius, tai jaus kur kas didesnį malonumą, nei gaunamas nuo bet kokių svaigalų.

Narkotikuose nėra nieko tikro, natūralaus, jų poveikis praeina. Neturėtume su tuo kovoti priešpriešiais, reikėtų pasitelkti ugdymą. Narkotikai apskritai yra didžiausia, labiausiai paplitusi žmonijos nelaimė, depresija puola netgi mažus vaikus, naminius gyvūnus, kurie perima ją iš savo šeimininkų...

– Kitaip tariant, žmonėms trūksta pasitenkinimo, užsipildymo, aukštesnio tikslo, iš kitos pusės matome, kad grupės žmonių, valdančių pasaulio išteklius, nori vis daugiau. Kodėl taip yra?

– Mat egoizmas visada auga. Tai būtina, nes turime įsitikinti, kad egoizmas stumia mus mirties link: jis tarsi gyvus užkasa mus žemėje, apvagia, pakiša melagingus tikslus, ir mes bėgame paskui juos. Mums rodosi, kad pasiekiame kažkokią laimę, užsipildymą, tarsi išsiplečia mūsų sąmonė, tarsi vis daugiau suprantame. O yra kitaip. Kiekvienas susitelkia į savo tikslą, tai ne tikslas, tiesiog visuomenė sako, jog tai tau svarbiausia ir aš to vaikausi. Todėl mums reikia sukurti tokią visuomenę, kuri atkleistų mums tikrąjį tikslą, kuris neštų naudą ir mums patiems, ir aplinkiniams, ir judėsime jo link.

– Sakote, kad kabala siūlo ugdymo metodiką?

– Kabala – tai mokslas, nesusietas su religija, jį žmonija atskleidė dar prieš beveik 6000 metų ir nuo tada jis egzistuoja, bet juo iki mūsų laikų naudojosi nedaug žmonių. Jie paliko tam tikrus užrašus, knygas, yra daug rašytinės ir spausdintos medžiagos.