Šiandien aš jums papasakosiu apie savo trečią savaitę kaip laikina lietuvių kalbos studentė Vilniaus universitete.
Trečią savaitę neturėjau daug laisvalaikio, bet vis tiek galiu šiek tiek papasakoti.
Trečiadienį dalyvavau bene nuobodžiausioje ekskursijoje mano gyvenime.
Jei norite suzinoti daugiau apie tą, galite pažiūrėti vaizdo įrašą YouTube kanale „Lithuania Explained“.
Ketvirtadienį valgiau kaimiškame restorane, kuris yra visai netoli mūsų fakulteto.
Ten yra daug tradicinių patiekalų.
Pasirinkau Žemaičių blynų.
Po paskaitų buvo surengtos dirbtuvės.
Mano grupėje mes įrišinėjome knygutes pagal japonišką įrišimo techniką.
Šeštadienį su visais kurso dalyviais buvome Kaune.
Įvairiuose Kauno rajonuose mums buvo suorganizuotos ekskursijos su gidu.
Mūsų gidas mums tiek papasakojo apie Kauną, kad visko neprisiminiau.
Taigi aš tiesiog pasakysiu, kas man buvo įdomiausia.
Jis paaiškino kodėl Aleksoto tiltas senovėje buvo ilgiausias tiltas pasaulyje.
Tai buvo dėl to, kad vienu metu skirtingose Lietuvos dalyse galiojo du kalendoriai - senasis Julijaus ir naujasis Grigaliaus.
Tuo metu Kauno ir Aleksoto gyventojai juokaudavo, kad Aleksoto tiltas yra pats ilgiausias pasaulyje -
norint juo pereiti iš vieno Nemuno kranto į kitą prireikdavo net 13 dienų.
Mat Kaunas priklausė Rusijos imperijai, o Aleksotas iki 1807 metų - Prūsijos karalystei,
todėl skirtingose upės pusėse galiojo skirtingi kalendoriai, tarp kurių buvo 13 dienų skirtumas.
Gidas irgi pasakė anekdotą apie sovietmetį:
Kaip tuomet atskirti ekstravertą nuo intraverto?
Intravertas kalbėdamas žiūri į savo batus, o ekstravertas į kito žmogaus batus.
Kai pasakiau, kad kartais lietuviai man šiais laikais vis dar atrodo labai drovūs, gidė pasakė, kad anais laikais jie buvo daug drovesni.
Gidas mums irgi papasakojo apie Čiunę Sugiharą, kuris buvo apsistojęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas.
Antrojo pasaulinio karo padėjo maždaug šešiems tūkstančiams Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.
Taip elgdamasis jis rizikavo savo karjera, nes oficialiai tam neturėjo Japonijos vyriausybės pritarimo.
Žinoma, gidas taip pat paminėjo Romą Kalantą.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, Romas apsipylė benzinu ir susidegino.
Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.
Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės.
Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val. ryto, vaikinas mirė.
Tarp skirtingų ekskursijų dalių turėjome laiko savarankiškai apžiūrėti miestą.
Kadangi didžiąją dienos dalį lijo ir jau daug kartų esu buvusi Kaune, nusprendžiau eiti į Spurginę.
Deja buvo uždaryta atostogoms.
Dėl to nusprendžiau išbandyti kavinę "Kavalierius".
Tai yra tikrai puiki vieta su tobula kava, maloniais baristais ir puikia atmosfera.
Netgi turėjo stiklainį su sausainiais šunims.
Paskutinė ekskursijos dalis buvo Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, kuriame turėjome labai kompetentingą gidę, kuri paaiškino visus kūrinius išsamiai.